„Žemynos“ pirmokai trepsėjo „Etnografinėje popietėje“

Šiais metais, sausio 23 d., Klaipėdos universiteto „Žemynos“ gimnazijoje aktų salėje įvyko kasmetinis ir tradicija tapęs renginys „Etnografinė popietė“, kuriame dalyvavo pirmųjų gimnazijos klasių atstovai, pažindami turtingą lietuvių tautinį paveldą.

Šiemet renginyje dalyvavo visos aštuonios pirmokų klasių komandos ir jų auklėtojai, kurie pagamino skanius tradicinius užkandžius ir patiekalus, žaidė lietuvių liaudies žaidimus, suko smagius ratelius. Renginyje svečiavosi Klaipėdos „Varpo“ gimnazijos liaudiškos muzikos ansamblis „Joginta“, kurio vadovas Jonas Petrauskas su ansamblio nariais grojo lietuvių liaudies instrumentais smagius kūrinius. Mus taip pat aplankė ir Klaipėdos „Verdenės“ progimnazijos mažiausieji šokėjai, kurie pasipuošę gražiais tautiniais kostiumais šoko šokius, atspindinčius Mažosios Lietuvos tradicijas. Renginį šiemet vedė III d klasės mokiniai Evita M. ir Vilius B., pastarieji akcentavo, kad šiais metais „Etnografinė popietė“ yra skirta Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto regionams, su kurių tradicijomis, valgiais ir įspūdingu „Vėtrungių kelio“ maršrutu buvo supažindinami svečiai ir mokiniai. Renginį organizavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Mindaugas U. ir Dalia B., estetika ir dovanėlėmis rūpinosi dailės mokytoja Agnė G., svečius vaišino technologijų mokytoja Laima J. Renginį palaikė ir gerą žodį tarė gimnazijos direktorius Nikolaj Petunov.

Manome, kad šiandien jaunimui pažinti Lietuvos etnografinius regionus ir folklorinį palikimą yra labai svarbu ne tik siekiant išsaugoti protėvių tradicijas, bet ir norint giliau suprasti savo asmeninę bei nacionalinę tapatybę sparčiai globalėjančiame pasaulyje. Autentiškos tarmės, dainos ir papročiai ugdo kūrybiškumą, pagarbą praeičiai bei padeda jaunam žmogui pasijusti tvirtos kultūrinės bendruomenės dalimi. Klaipėdos universiteto „Žemynos“ gimnazijos mokiniams organizuojama „Etnografinė popietė“ tampa puikia platforma šioms žinioms įprasminti per gyvą patirtį ir bendrystę. Tokie renginiai skatina mokinių smalsumą, leidžia jiems patiems prisiliesti prie folkloro gyvybingumo ir suvokti, kad etnokultūra nėra tik muziejaus eksponatas, o pulsuojantis vertybių šaltinis. Galiausiai, pažintis su regionų ypatybėmis plečia akiratį ir moko vertinti Lietuvos kultūrinį margumą kaip didžiausią mūsų krašto turtą.

Mindaugas Urbonas